Bronzos amžius
Bronzos amžiaus lobis
Rumunijoje rasti bronzos amžiaus ginklai ir papuošalai
Bronzos amžius – archeologinis tarp akmens amžiaus (neolito) ir geležies amžiaus. Bronzos amžiaus paminklus ir radinius XIX a. pabaigoje susistemino O. Montelius. Pereinamasis laikotarpis iš neolito į bronzos amžių vadinamas eneolitu.
Tai pirmasis laikotarpis, kuriame pradėtas naudoti metalas. Šiuo laikotarpiu bronza tapo pagrindine medžiaga, iš kurios buvo gaminami ginklai, papuošalai ir darbo įrankiai.
Termino taikymas
Bronzos amžiaus terminas pradėtas vartoti XIX a. pirmoje pusėje Kristianas Jurgensenas Tomsenas. Terminas taikomas tik Senojo pasaulio archeologijoje, dažniausiai Europos priešistorėje.
Naujajame pasaulyje (Amerikoje) bronzos amžius beveik neegzistavo. Bronza ten pradėta naudoti tik apie XI a. šiaurės Argentinoje. Poklasikiniu laikotarpiu (nuo XII a.) bronzos dirbiniai paplito Andų civilizacijoje, Mezoamerikoje bronzą naudojo actekai, tačiau dirbiniai plačiai nepaplito.
Japonijoje, Užsachario Afrikoje bei didžiojoje dalyje Šiaurės Afrikos (išskyrus Egiptą) iš akmens amžiaus pereita tiesiai į geležies amžių (bronza atsirado kartu su geležimi), todėl šiems regionams bronzos amžiaus terminas nenaudojamas. Didesnėje Azijos dalyje bronzos plitimas sutapo su rašytinių šaltinių atsiradimu, ankstyvųjų valstybių susikūrimu, todėl archeologinėje literatūroje bronzos amžius dažniausiai nėra akcentuojamas.
Plitimas
Azijoje
Bronzos vartojimo plitimas vakarų Eurazijoje
Bronzos amžiaus karo kirvis
Kultinis bronzinis vežimas iš Burgo
Skiriamas senasis, vidurinysis ir naujasis bronzos amžius. Skirtinguose pasaulio regionuose bronzos amžius egzistavo nevienodu metu.
Anksčiausiai, IV tūkst. pr. m. e., bronza pradėta naudoti Pietų Mesopotamijoje, ir netrukus ji paplito Egipte, Mažojoje Azijoje, pietų Irane. Bronzos amžiaus metu čia susiformavo Šumerų, Babilonijos, Elamo, Egipto, Sirijos ir kitos civilizacijos. Ten bronzos amžius užtruko iki II tūkst. pr. m. e. XV-XII a. pr. m. e. bronzos amžių pakeitė geležies amžius.
Apie 3300 m. pr. m. e. bronzos amžius pasiekė Indiją, kur suklestėjo Indo civilizacija. Ten bronzos amžius baigėsi II tūkst. pr. m. e. pabaigoje. Greičiausiai iš čia bronzos tradicija plito tolyn į rytus, kol III tūkst. pr. m. e. pabaigoje pasiekė Pietryčių Aziją (seniausias dirbinys datuojamas apie 2100 m. pr. m. e. Tailande). Čia žymiausios kultūros buvo Dongson ir kt.
Tikriausiai per Vidurinę Aziją bronza paplito į Kiniją. Ankstyviausi bronzos radiniai ten randami Madziajao kultūroje (3100-2700 m. pr. m. e.), bet bronza pradėta gaminti Čidzia kultūros atstovų (2400-1900 m. pr. m. e.), iš kur pasiekė Erlitou kultūrą centrinėje Kinijoje, kur II tūkst. pr. m. e. susikūrė ankstyvosios Kinijos dinastijos Šia ir Šang. Korėjos pusiasalį bronza pasiekė IX a. pr. m. e. Rytų Azijoje geležis pakeitė bronzą tarp VI ir III a. pr. m. e.
Į Sibirą bronzos amžius atėjo vėliausiai - tik III tūkst. pr. m. e. pabaigoje. Tačiau bronzos amžiaus plitimas čia buvo apribotas negausių vario išteklių. Todėl bronzos kultūros praktiškai apsiribojo keliais atskirais regionais: Užuralėje (Krotovo, Čerkaskulio ir kt. kultūros), Altajuje (Afanasjevo, Okunevo ir kt. kultūros), Sajanuose ir Užbaikalėje (Glazkovo ir kt. kultūros). Didžioji dalis Sibiro liko gyventi akmens amžiaus laikotarpyje.
Europoje
IV tūkst. pr. m. e. iš Mažosios Azijos bronza pasiekė kitas Juodosios jūros pakrantes, kur susiformavo Maikopo kultūra. Taip apie 3000 m. pr. m. e. bronza atėjo į rytinę Europą. Matalo vartojimo technologijos prasismelkė į Duobinių kapų kultūrą, o vėliau - į Katakombų ir Virvelinės keramikos kultūrą, su kuria plito po visą vidurio ir šiaurės Europą.
Kitas bronzos kelias į Europą buvo per Balkanus, į kur ji apie 3200 m. pr. m. e. irgi plito iš Mažosios Azijos. Ankstyviausių bronzos dirbinių aptikta Kretos saloje. Svarbiausias metalurgijos centras Pietų Europoje buvo Egėjo jūros baseinas, garsus savo Kretos-Mikėnų kultūra. Iš Viduržemio jūros kraštų bronza paplito ir kitose Europos dalyse. Apie XXI a. pr. m. e. ji pasiekė Britaniją, vėliausiai (apie XVI a. pr. m. e.) – Skandinaviją ir Lietuvą. Nuo XIV a. iki m. e. bronza lieta beveik visoje Europoje. Tačiau radedant XII a. pr. m. e. bronzos amžių keitė geležies amžius. Šis perėjimas baigėsi V a. pr. m. e.
Vidurio Europoje žinoma Uneticės kultūra, Apeninų pusiasalyje - Apeninų kultūra, Britų salose - Kornvalio pusiasalis, Skandinavijoje - Gotlando sala ir Elando sala. Bronzos amžiui priskiriama Britanijos megalitų kultūra, Stonhendžas.
Baltijos kraštuose
Bronzos amžius šiaurės Europoje
Rytų Baltijos kraštuose, arba ankstyviausioje prabaltų teritorijoje, apimančioje nuo Vyslos žemupio pietuose iki Suomijos įlankos šiaurėje ir Dniepro rytuose nebuvo bronzos žaliavos. Metalai greičiausiai buvo atvežami iš vario ir alavo telkinių Bohemijoje, vario telkinių Vidurio Slovakijoje, Vidurio Vokietijoje ir Rytų Alpių kalnuose.
Manoma, kad bronzos dirbiniai į Rytų Baltijos regioną pirmiausia pateko iš šiaurės Vokietijos ir Skandinavijos metalo apdirbimo centrų. Daugiausia bronzos dirbinių rasta Baltijos pajūryje, ypač Semboje.
Senojo bronzos amžiaus, kuris Baltijos kraštuose tęsėsi nuo 1600 iki 1100 m. iki m.e., dirbinių, dažniausiai vienetinių, aptinkama pavieniui visame regione. Žinomos 204 radavietės, kuriose buvo 439 bronzos amžiaus radiniai. Svarbiausios radavietės: Nortikių lobis, Rantavos pilkapynas (nuo 1946 m. rus. Zaostrovje), Mažoji Drabnava (Sembos pusiasalis, dab. Kaliningrado sritis), Kalėjų lobis (Liepojos rajonas , Latvija). Didžiausią radinių dalį, apie 79 %, sudaro ginklai (beveik visi - kirviai), apie 18 % papuošalai, apie 1 % darbo įrankiai. Išsiskiria Nortikių tipo kovos kirviai, vienintelis dirbinių tipas, perimtas ir vakarų kaimynų, pirmiausia Lužitėnų kultūros gyventojų, paplitęs nuo Latvijos iki Danijos.
Bronzos amžiuje išaugo prekyba gintaru. Baltijos gintaras, iškeistas į bronzą, buvo gabenamas į Pomeraniją, Šiaurės Vokietiją, Daniją, iš ten greičiausiai ir į Vidurio, Vakarų ir Pietų Europą.