Ilgą laiką perlų atsiradimą gaubė legendos. Buvo manoma, kad tai moliuskų kiaušiniai, kad juos į perluotę įdeda žuvys ir t. t.
Pirmasis Europoje mokslinius perlų prigimties tyrinėjimus atliko garsusis sistematikas Karlas Linėjus, išauginęs upinių perlų, kurie dabar saugomi Karlo Linėjaus draugijos muziejuje.
Perlai susiformuoja dvigeldžių moliuskų kriauklėje. Kai į kriauklę patenka svetimkūnis (smėlio kruopelė, parazitas, paties moliusko mantijos fragmentas), jis ima dirginti jautrų moliusko kūną, ir šis išskiria kalcio karbonato (perlamutro), kuris sluoksnis po sluoksnio apgaubia minėtąjį svetimkūnį. Kalcio karbonatas gali būti dviejų mineralų formoje – kalcito ar aragonito. Tarp mineralinių sluoksnių įsiterpia organika (konchiolinas, C8H13O5N), todėl perlai priskiriami organinės kilmės brangakmeniams. Perlamutrinis perlų blizgesys susidaro dėl nevienodo šviesos lūžimo skirtinguose pusiau skaidriuose perlo sluoksniuose ir yra tuo gražesnis, kuo sluoksniai plonesni, ir kuo jų daugiau. Paprastai perlai būna baltos, rečiau kreminės, rožinės spalvos; randama žalių, mėlynų ir net juodų perlų. Pastarieji, vadinami juodaisiais Taičio perlais, ypač vertinami.
Pagal kilmę perlai skirstomi į jūrinius ir upinius (gėlavandenius). Daugiausiai upinių perlų parduoda Kinija.
Didžiausias visų laikų perlas, aptiktas Filipinuose prie Palavano salos 1934 m. gegužės 7 d., sveria 6,36 kg, arba 128 000 granų. Kurį laiką jis buvo vadinamas Alacho perlu, o dabar vadinamas Laodzi perlu (Pearl of Lao Tzu). Perlą milžiniškoje, apie 300 kg, kriauklėje aptiko nežinomas naras, kurio ranką suspaudė tridaknos geldelės, ir jaunuolis žuvo.
Vienas iš brangiausių egzempliorių „La Regent“ – kiaušinio formos perlas, ilgą laiką puošęs Prancūzijos karūną, „Christie's“ aukcione Ženevoje 1988 m. buvo parduotas už 864 300 JAV dolerių.
Pagal kilmę perlai skirstomi į 4 pagrindines grupes: natūralūs, kultivuoti, iš dalies kultivuoti (Mabe) ir dirbtiniai (perlų imitacija). Kadangi jų struktūra skiriasi, natūralius ir kultivuotus perlus visada galima atskirti peršvietus Rentgeno spinduliais. Kultivuotų perlų pjūvyje nesimato koncentrinių sluoksnių, būdingų natūraliems perlams. Be to, grūdelis kultivuoto perlo centre būna apvalus, kadangi perlų augintojai nori išauginti tobulai apvalius, taigi ir brangesnius perlus, todėl augimą sužadinantis „inkliuzas“ nušlifuojamas. Tuo tarpu natūralaus perlo centras būna netaisyklingos formos.
Susiformuoja be žmonių įsikišimo, todėl jie yra patys vertingiausi. Vidutiniškai tik vienas moliuskas iš kelių šimtų išaugina perlą, kai kada „saugodamas“ savo lobį iki 50 metų. Natūralūs perlai retai būna taisyklingos formos, ir jų kaina, kaip ir kitų brangakmenių, priklauso nuo dydžio, formos ir kokybės.
Pigesni, negu natūralūs, o dirbtiniai – patys pigiausi. Jie dažniausiai gaminami iš perlamutro arba koralo, kartais iš stiklo ir dengiami tirpalu, gaminamu iš žuvų žvynų. Dirbtinių perlų blizgesys yra menkesnis.
Iki XX amžiaus pradžios pagrindinis perlų gavybos būdas buvo nardymas ir rinkimas nuo dugno. Nardytojai atlupdavo kriaukles nuo dugno, iškeldavo į paviršių, kur jas atidarydavo ir ieškodavo perlų. Tonoje laimikio būdavo aptinkama vidutiniškai trys – keturi perlai. Indijos vandenyne, Manaro įlankoje, Raudonojoje jūroje, Persijos įlankos rinkti nuo seno.[1][2][3] Bahreino perlų keliai ir su jomis susijusios tradicijos, Muharake, Bahreine įtraukti į UNESCO pasaulio pavaldo sąrašą.
Japonijoje, Honšiū saloje, perlus rinkdavo moterys (vadinamos ama). Šiuo rizikingu darbu jos pelnė visuomenėje ypatingą padėtį, netgi galėjo pasirinkti sau vyrą. Amos tradiciškai perduodavo savo profesiją dukterims. Apsiginklavusios vien peiliu, jos nerdavo į 20–30 m. gylį. Manoma, kad Ise įlankoje dirbdavo iki 7000 amų. Ištobulinus perlų auginimo technologijas, ši profesija tapo mažai reikalinga, ir šiais laikais tai daugiau turistams skirta pramoga. Amos ne tik ieško perlų, bet ir renka jūros augalus, omarus.
Šiais laikai didžiuma perlų auginama vadinamosiose perlų fermose, įterpus perlo branduolį (nušlifuotą perlamutro trupinėlį) į perluotės kriauklę. Šį procesą sukūrė japonai Tatsuhei Mise Tokishi Nishikawa ir vėliau patobulino Kokichi Mikimoto, užpatentavęs išradimą 1916 metais. Pagal šį metodą vieno moliusko mantijos gabalėlis implantuojamas į kitos perluotės gonadas ir pradeda veikti kaip perlo augimo katalizatorius.
Kai dirbtiniu būdu užauginti perlai pirmą kartą pasirodė pasaulinėje rinkoje, iš pradžių buvo manyta, jog atrastos naujos perlų augimvietės, tačiau greitai buvo pastebėta, kad naujieji perlai turi perlamutrinius branduolius, ir japonai pripažino, kad tai kultivuoti perlai. Prekybininkai ir juvelyrai supanikavo, bet paskui tyrimai parodė, kad kultivuoti perlai ultravioletiniuose spinduliuose švyti žaliai, o natūralūs – žydra šviesa.
Pietų jūrų ir Taičio perluotės (Pinctada margaritifera ir Pinctada maxima) perlų auginimui naudojamos pakartotinai, t. y. išėmus vieną perlą, į moliusko kūną įterpiamas didesnis implantas, ir kriauklė dar 2–3 metus augina naują perlą. Pinctada maxima užauga iki keliasdešimties centimetrų dydžio, todėl jų perlai neretai viršija 14 mm diametrą. „Akojos“ perlus auginančios perluotė Pinctada fucata užauga iki 6–7 cm ilgio, todėl „Akoja“ perlai paprastai nebūna didesnio nei 10 mm skersmens. Jie išauga per vienerius metus, Taičio perlai – per 2–4 metus. Perlamutro sluoksnis susiformuoja nuo 0,25 iki 0,80 mm ir daugiau.
Nuo 1914 metų pradėti kultivuoti ir gėlavandeniai perlai (Bivos ežere netoli Kioto), todėl gėlavandeniai perlai kurį laiką buvo vadinami Bivos perlais. Daugiausiai Bivos perlų buvo išauginta 1971 m. – 6 tonos. Vėliau dėl per didelio išteklių eksploatavimo ir aplinkos užteršimo produkcijos kiekiai sumažėjo.
Nuo 1990 metų gėlavandeniai perlai pradėti auginti Šanchajaus apylinkėse ir Fidžyje. Stambiausios juodųjų perlų augimvietės yra Tuamotu salyne, o Marutea saloje įsikūrusi didžiausia juodųjų perlų verslo bendrovė.
Bahreinas, nuo seno garsėjantis labai kokybiškais natūraliai perlais, yra vienintelė pasaulio šalis, kurioje draudžiama prekiauti užaugintais perlais.[4]
Perlai susiformuoja įvairių formų: idealiai sferinė, ovalas, lašas, kriaušė, netaisyklingi (Baroque) ir kt. Tobulai apvalūs perlai yra rečiausi ir vertingiausi; paprastai iš jų gaminami vėriniai. Pusapvaliai perlai taip pat tinkami vėriniams ar kitiems dirbiniams, kuriuose pusapvalė forma tinkamesnė negu visiškai apvalaus perlo. Perlai, kurių vienas šonas priplotas, geriau tinka auskarams ar panašiems dirbiniams, kuriuose plokščioji perlo pusė uždengta, ir susidaro įspūdis, jog tai apvalus perlas. Lašo ir kriaušės formos perlai kartais vadinami ašaros formos perlais ir daugiausiai pritaikomi auskarams, pakabukams arba kaip centrinis karolių perlas.
Skiriama virš 2000 perlų atspalvių. Juvelyrikoje taip pat įvertinamas perlamutro apvalkalo storis, apvalkalo kokybė (kuo lygesnis paviršius, mažiau rievių), perlamutro spindesys (kuo aiškesnis blizgesys, kuo daugiau vaivorykštės atspindžių; prigesę perlai – mažiau vertingi). Perlų papuošalai turi specialius pavadinimus. Koljė – prie pat kaklo prigludęs vėrinys. Princesė – kai vėrinys kabo šiek tiek žemiau raktikaulio. Matinè – šiek tiek aukščiau krūčių, opera siekia krūtinkaulį, o perlų vėrinys nutįsta žemiau negu opera.
Labai vertinami netradiciniai perlai arba perlų sąaugos. 1886 m. Londone Indijos gaminių parodoje buvo demonstruota 4 cm dydžio kryžiaus formos devynių perlų sąauga, pavadinta „Pietų Kryžiumi“.
Juvelyrikoje klasifikuojami pagal: